Pasivaikščiojimas
Trečiadienį vienas draugas prasitarė, kad su turistų būreliu eina į žygį savaitgalį ir paklausė ar aš nenorėčiau prisijungti. Na pagalvojau, kad bus puiki proga šiek tiek laukinės Zelandijos pamatyti ir puiki proga susipažinti su visokiais žmonėm.
Gavau instrukcijas, pasiskolinau kuprinę, nusipirkau maišą (kad daiktai kuprinėj nesušlaptų) ir išėjau į žygį.
Kažkur žygio viduryj, lyjant lietui, bebrendant per upelius, ropščiantis per griovas ir lipant į gan stačius kalnus paklausiau, ar būna pas juos būrelyj bent kas nors ekstremalesnio nei mūsų "iškyla". Pasirodo šitas žygis, jau yra tai, kiek įmanoma sunkiausia per savaitgalines išvykas.
Tiesą sakant ištisą savaitgalį belyjantis lietus žygio malonesniu nepadarė. Batus daug maž sausus sugebėjau išlaikyti apie 10 minučių, nes visgi bent porą kilometrų ėjome kalnų upelio vaga. Patyrę turistai batų sausais išlaikyti nė nebandė. Per visą žygio laiką (maždaug 27 valandas) lietus nelijo tik kokias 3 valandas. Mano "vandeniui atspari" striukė prieš tokį lietaus kiekį sugebėjo atsilaikyti tik kokią valandą.
Pagal planą mūsų 6 žmonių grupė per pirmą dieną turėjo pasiekti kažkokio kalno viršūnę (969 metrai virš jūros lygio) ir nuo ten keliauti iki stovyklos ir susitikti su kitomis 2 grupėmis, tačiau visiškai sutemus ir pabridus per akmenuotą upelį nusprendėme nebeieškoti stovyklavietės ir pasistatyti palapinę prie to upelio esančioje aikštelėje.
Tiesą sakant, labai puiku, kad kitų turistautojų neieškojome, nes iš tikro mes pasiklydome. yte pradėjome eiti link mašinų. Tikėjomės, kad nuo tos vietos, kur manėmės esą pasieksime mašinas per kokias 7 valandas, tačiau pabridus upeliu apie 30 minučių (sraunus upelis buvo, nes lijo jau apie parą be pertraukos) suradome savo mašinas. Tada mūsų vadovas ir kita patyrusi turistė buvo labai nepatenkinti savo navigaciniais įgūdžiais, o mes, nepatyrę turistai, džiaugėmės, kad nebereikės maknoti visą dieną per upes ir kalnus.
Pliusai
Įsitikinau, kad aš, ištisom dienom prie kompo sėdėdamas esu visai neblogos fizinės formos ir galiu ištverti tokias ekstremalias keliones.
Minusai
Mano kojos taip ilgai šlapios buvo pirmą sykį gyvenime.
Aš pats visas toks iki paskutinio siūlelio taip ilgai peršalpęs buvau pirmąsyk gyvenime.
Pavargau.
Nuo kuprinės svorio skauda pečius.
Ryte apsirengti šlapius drabužius - labai nesmagu.
Nuotraukos
Gavau instrukcijas, pasiskolinau kuprinę, nusipirkau maišą (kad daiktai kuprinėj nesušlaptų) ir išėjau į žygį.
Kažkur žygio viduryj, lyjant lietui, bebrendant per upelius, ropščiantis per griovas ir lipant į gan stačius kalnus paklausiau, ar būna pas juos būrelyj bent kas nors ekstremalesnio nei mūsų "iškyla". Pasirodo šitas žygis, jau yra tai, kiek įmanoma sunkiausia per savaitgalines išvykas.
Tiesą sakant ištisą savaitgalį belyjantis lietus žygio malonesniu nepadarė. Batus daug maž sausus sugebėjau išlaikyti apie 10 minučių, nes visgi bent porą kilometrų ėjome kalnų upelio vaga. Patyrę turistai batų sausais išlaikyti nė nebandė. Per visą žygio laiką (maždaug 27 valandas) lietus nelijo tik kokias 3 valandas. Mano "vandeniui atspari" striukė prieš tokį lietaus kiekį sugebėjo atsilaikyti tik kokią valandą.
Pagal planą mūsų 6 žmonių grupė per pirmą dieną turėjo pasiekti kažkokio kalno viršūnę (969 metrai virš jūros lygio) ir nuo ten keliauti iki stovyklos ir susitikti su kitomis 2 grupėmis, tačiau visiškai sutemus ir pabridus per akmenuotą upelį nusprendėme nebeieškoti stovyklavietės ir pasistatyti palapinę prie to upelio esančioje aikštelėje.
Tiesą sakant, labai puiku, kad kitų turistautojų neieškojome, nes iš tikro mes pasiklydome. yte pradėjome eiti link mašinų. Tikėjomės, kad nuo tos vietos, kur manėmės esą pasieksime mašinas per kokias 7 valandas, tačiau pabridus upeliu apie 30 minučių (sraunus upelis buvo, nes lijo jau apie parą be pertraukos) suradome savo mašinas. Tada mūsų vadovas ir kita patyrusi turistė buvo labai nepatenkinti savo navigaciniais įgūdžiais, o mes, nepatyrę turistai, džiaugėmės, kad nebereikės maknoti visą dieną per upes ir kalnus.
Pliusai
Įsitikinau, kad aš, ištisom dienom prie kompo sėdėdamas esu visai neblogos fizinės formos ir galiu ištverti tokias ekstremalias keliones.
Minusai
Mano kojos taip ilgai šlapios buvo pirmą sykį gyvenime.
Aš pats visas toks iki paskutinio siūlelio taip ilgai peršalpęs buvau pirmąsyk gyvenime.
Pavargau.
Nuo kuprinės svorio skauda pečius.
Ryte apsirengti šlapius drabužius - labai nesmagu.
Nuotraukos
Komentarai
1. atsarginių batų nesinešiau.
2. sausas kojines saugojau grįžimui, be to sausos kojinės šlapiuose batuose nelabai padeda
3. šortai irgi tik vieni
4. striukė irgi tik viena
Vienintelis dalykas dėl kurio susimoviau - marškinėliai :) juos būčiau turėjęs kuo pakeisti, jei nebūčiau padaręs klaidos iškeliaudamas anksti ryte dar nelyjant - kai pasidarė mašinoj per šilta, pasidėjau marškinius į kuprinę, o ne į maišą kuprinės viduj.
Vargas su tuo pliaupiančiu lietum.