Lietuviai, užsienyje tiek pragyvenę, kad įgytų kitos šalies pilietybę, paprastai jau būna pakankamai apsipratę toje kitoje šalyje, kad net menkiausia kliūtis sugrįžti į Lietuvą, gali tapti lemiama jų apsisprendimui. Taip pat pilietybė yra tarsi nuosavybės antspaudas, taip kaip kadaise vergija buvo - priklausai kokiam nors savininkui ir viskas. Tad iš esmės, kuo žmogus daugiau pilietybių turi, tuo jis - laisvesnis - t.y. nėra ribojamas kažkokių teritorijų, darbo leidimų, galų gale valdžios kėsinimųsi į savo gyvenimą. Kažkaip dvigubos pilietybės priešininkai žiūri į pilietybę, kaip į privilegiją, bet kai pasižiūri, kad ta "privilegija" niekuo nepagrįsta - tik priklauso nuo to, kurioj šalyj gimei arba, kas tavo tėvai ir tuomet pasidaro labai panašu į vergiją, kastų sistemą ar diskriminaciją. Iš istorijos perspektyvos žiūrint, daugiau pilietybių turinčio žmogaus gyvenimas yra labiau užtikrintas. Tiesiog prisiminkit, kiek kartų Lietuva XX amžiuj buvo okupuota, o po to atsakykit į ...