Singapūras / skrendu
Nusileidau Singapūre valandėlei, visi kiti keleiviai išlipo iš lėktuvo, o aš nusprendžiau pasilikti. Šiaip smagu būtu pasivaikščioti, bet gi turiu pernelyg daug rankinio bagažo, kad vaikščiočiau po aerouostą su juo.
Aplink mane daug visko tvarkė, pakeitė man antklodę. Skrydis kol kas fainai einasi - pamaitino, privertė miegoti (o ką daugiau veikti, kai ekraniukai nustoja filmus rodyt ir išjungiama šviesa?). Jaučiuos nė kiek ne pavargęs. Tik ką kažkas pro šalį praėjo purkšdamas lėktuvo salono kvepalus.
Iš Dublino išskridau pavėlavęs beveik 1 valanda, tai truputi baisoka buvo, kad nepavėluočiau į kitą lėktuvą. Nusileidau likus 1.5 val iki kito lėktuvo, per tą laiką turėjau patekti į kitą terminalą (traukinuku) ir praeiti rankinio bagažo patikrinimą. Iš bendros tikrinimo eilės mane ištraukė ir pasakė, kad atsitiktiniu būdu mane atrinko patikrinti mane pilnu kūno skanavimu (rentgenu), kurio galėčiau atsisakyti, tačiau tuomet mane tikrintų rankiniu būdu (ką tai bereikštų). Nesispyriodamas sutikau. Tuomet mane nuskanavo tris kartus (skirtingom pozom atsistojusį) ir praleido mane su daiktais į bendro rankinio bagažo tikrinimo eilės priekį. Tai dėl to manau, kad man, kaip skubančiam tas skanavimas sutaupė laiko.
Verslo klase skristi visai faina, dar nė nepakilus pasiūlė sulčių/vandens/šampano. O kėdes čia galima vienu ilgu mygtuko paspaudimu paversti labai siaura lova. Miegot gal ir ne taip patogu, kaip nuosavoj lovoj, bet gerokai labiau įmanoma, nei šiaip kėdėj. Gaila tik, kad sėdžiu ne prie lango, bet kita vertus ne ką tepamatyčiau skrisdamas 11 km aukštyje, gerai, kad prie mano kėdės esantis ekranas rodo žemėlapį su pažymėtu mūsų lėktuviuku.
Eidamas miegoti prieš išsskirsdamas iš Airijos tikėjau, kad išskrendu, keldamasis tikėjau. Atsikėlęs nebetikėjau.
Dabar sėdžiu lėktuve ir dar vis kažkaip netikiu, kad negrįšiu Airijon neužilgo.
Dabar lėktuve jau nebesusigaudau, kada galima vartoti žodį "vakar".
Žiūrėjau filmą "She's The Man". Truputį juokinga komedija, bet labiausiai žiūrėjau dėl to, kad aktorės gražios ir dar dėl to, kad daugiau beveik nėr ką žiūrėti per tą prie kėdės pritvirtintą ekraniuką.
Baigiau skaityti Robert Charles Wilson knygą "Chronolitai" - nieko gero, nors ant viršelio pacituotas The New York Times, sako, kad tai - geriausias metų fantastinis romanas. Šiaip būčiau nebaigęs skaityt, bet nebuvo kur pasislėpt nuo knygos lėktuve.
Labai džiaugiuosi išleistuvių dovanom - fotoaparatu ir ipod nano. Fotoaparatas maloniai fotografuoja, tik be reikalo naudojimo instrukcijas pasiėmiau - vistiek prancūziškai nesuprantu, reiks kur nors internete surasti fotoaparato instrukciją angliškai.
Būdamas Londone paskambinau Snaigei, o ji man paprašius palinkėjo gero skrydžio.
Aplink mane daug visko tvarkė, pakeitė man antklodę. Skrydis kol kas fainai einasi - pamaitino, privertė miegoti (o ką daugiau veikti, kai ekraniukai nustoja filmus rodyt ir išjungiama šviesa?). Jaučiuos nė kiek ne pavargęs. Tik ką kažkas pro šalį praėjo purkšdamas lėktuvo salono kvepalus.
Iš Dublino išskridau pavėlavęs beveik 1 valanda, tai truputi baisoka buvo, kad nepavėluočiau į kitą lėktuvą. Nusileidau likus 1.5 val iki kito lėktuvo, per tą laiką turėjau patekti į kitą terminalą (traukinuku) ir praeiti rankinio bagažo patikrinimą. Iš bendros tikrinimo eilės mane ištraukė ir pasakė, kad atsitiktiniu būdu mane atrinko patikrinti mane pilnu kūno skanavimu (rentgenu), kurio galėčiau atsisakyti, tačiau tuomet mane tikrintų rankiniu būdu (ką tai bereikštų). Nesispyriodamas sutikau. Tuomet mane nuskanavo tris kartus (skirtingom pozom atsistojusį) ir praleido mane su daiktais į bendro rankinio bagažo tikrinimo eilės priekį. Tai dėl to manau, kad man, kaip skubančiam tas skanavimas sutaupė laiko.
Verslo klase skristi visai faina, dar nė nepakilus pasiūlė sulčių/vandens/šampano. O kėdes čia galima vienu ilgu mygtuko paspaudimu paversti labai siaura lova. Miegot gal ir ne taip patogu, kaip nuosavoj lovoj, bet gerokai labiau įmanoma, nei šiaip kėdėj. Gaila tik, kad sėdžiu ne prie lango, bet kita vertus ne ką tepamatyčiau skrisdamas 11 km aukštyje, gerai, kad prie mano kėdės esantis ekranas rodo žemėlapį su pažymėtu mūsų lėktuviuku.
Eidamas miegoti prieš išsskirsdamas iš Airijos tikėjau, kad išskrendu, keldamasis tikėjau. Atsikėlęs nebetikėjau.
Dabar sėdžiu lėktuve ir dar vis kažkaip netikiu, kad negrįšiu Airijon neužilgo.
Dabar lėktuve jau nebesusigaudau, kada galima vartoti žodį "vakar".
Žiūrėjau filmą "She's The Man". Truputį juokinga komedija, bet labiausiai žiūrėjau dėl to, kad aktorės gražios ir dar dėl to, kad daugiau beveik nėr ką žiūrėti per tą prie kėdės pritvirtintą ekraniuką.
Baigiau skaityti Robert Charles Wilson knygą "Chronolitai" - nieko gero, nors ant viršelio pacituotas The New York Times, sako, kad tai - geriausias metų fantastinis romanas. Šiaip būčiau nebaigęs skaityt, bet nebuvo kur pasislėpt nuo knygos lėktuve.
Labai džiaugiuosi išleistuvių dovanom - fotoaparatu ir ipod nano. Fotoaparatas maloniai fotografuoja, tik be reikalo naudojimo instrukcijas pasiėmiau - vistiek prancūziškai nesuprantu, reiks kur nors internete surasti fotoaparato instrukciją angliškai.
Būdamas Londone paskambinau Snaigei, o ji man paprašius palinkėjo gero skrydžio.
Komentarai